Radijo ryšys, informacijos perdavimas radijo bangomis, ilgą laiką buvo vienas svarbiausių informacijos sklaidos ir bendravimo būdų. Nors šiuolaikinės technologijos, tokios kaip internetas ir mobilusis ryšys, smarkiai pakeitė informacijos perdavimo kraštovaizdį, radijo mėgėjų veikla išlaiko savo unikalumą ir svarbą. Tai ne tik techninis hobis, bet ir pasaulinis bendruomenės tinklas, kurio nariai gali bendrauti tarpusavyje, dalintis žiniomis ir netgi prisidėti prie skubių situacijų informacijos perdavimo.
Kas yra Radijo Mėgėjas?
Radijo mėgėjas - tai fizinis asmuo, užsiimantis radijo ryšio veikla asmeniniais ir su verslu nesusijusiais tikslais ir iš jos nesipelnantis. Tokia veikla, taip pat vadinama radijo mėgėjų veikla, siekia užmegzti radijo ryšius su kitais radijo mėgėjais. Remiantis Tarptautinės radijo mėgėjų sąjungos (IARU) 2023 m. duomenimis, visame pasaulyje šia veikla užsiima daugiau kaip 3 milijonai žmonių. Įvairiose šalyse radijo mėgėjų skaičius labai skiriasi. Daugiausia jų gyvena JAV, Japonijoje, Rytų Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos šalyse, kur radijo mėgėjų skaičiai siekia dešimtis ar šimtus tūkstančių. 2024 m. pradžioje Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 700 radijo mėgėjų.
Tarp mėgėjiško radijo ryšio entuziastų yra nemaža profesionalų, puikiai susipažinusių su šiuolaikine radijo ryšio technika ir technologijomis, radijo bangų sklidimo dėsniais bei kitomis su radijo ryšiu susietomis sritimis. Todėl galima teigti, kad terminas „mėgėjas“ iš dalies yra sąlyginis. Vis dėlto, jis nurodo, kad mėgėjiškų stočių operatoriai nėra tie asmenys, kurie iš šios savo veiklos gauna piniginį atlygį ar naudoja ją komerciniams tikslams. Iš kitos pusės - radijo mėgėjai, kurių profesija nesusijusi su jų radijo hobiu, užsiimdami šia veikla turi puikias galimybes įgyti naujų, sau naudingų, techninių žinių bei įgūdžių, išplėsti savo akiratį. Ne vienai pasaulyje garsiai asmenybei mėgėjiškas radijas yra arba buvo tas hobis, kuriuo jie užsiima arba užsiėmė. Tarp tokių asmenybių minimi Dr. Joseph Hooton Taylor, Jr., Dr. Mamoru Mohri, Maria Elettra Marconi, Priscilla Presley, William Moerner.
Radijo Dažnių Valdymas ir Leidimai Lietuvoje
Radijo ryšio priemonės spinduliuoja signalus ir tokiu būdu naudoja (užima) radijo dažnius - labai svarbų natūralų gamtinį, tačiau ribotą valstybės valdomą resursą. Lietuvoje radijo dažnių naudojimą reguliuoja bei leidimus radijo mėgėjų veiklai išduoda Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). Mėgėjų radijo stočių signalų priėmimui (klausymui) leidimas nereikalingas. Asmuo, siekiantis gauti leidimą radijo mėgėjų veiklai, turi pateikti raštišką prašymą RRT ir išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, kurių klausimai sudaryti laikantis Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencijos (CEPT) rekomendacijos T/R 61-02 „Darnusis radijo mėgėjų egzamino pažymėjimas“ reikalavimų. Egzaminus vykdo RRT direktoriaus įsakymu sudaryta Radijo mėgėjų kvalifikacinių egzaminų komisija.
Radijo Stoties Įranga ir Jos Principai
Transiveris (angl. transceiver), jo maitinimo šaltinis ir antena yra minimalus ir pakankamas įrangos rinkinys, reikalingas tam, kad būtų įmanomas radijo ryšys. Transiveris - pagrindinis radijo stoties komponentas, kuriame esantys siųstuvas ir imtuvas yra sumontuoti viename korpuse (bloke). Be to, atskiri mazgai naudojami tiek imtuve, tiek ir siųstuve. Tai įgalina sinchronizuoti priėmimo ir siuntimo dažnius, o taip pat sumažinti aparato matmenis bei svorį. Transiverio siųstuvas sukuria ir išsiunčia radijo signalus į anteną. Iš kurios atkeliaujantys radijo signalai patenka į imtuvą, ten demoduliuojami ir gali būti girdimi garsiakalbyje arba matomi kompiuterio ekrane. Gamyklinio transiverio siųstuvo išėjimo galia paprastai neviršyja 100 W. Esant poreikiui, ji gali būti padidinta, naudojant galios stiprintuvą.
Antena yra labai svarbi radijo stoties dalis. Nuo to, kokio tipo ji yra, kaip ir kokioje aplinkoje įrengta, priklauso ryšio galimybės. Padidėjusi siųstuvo išėjimo galia negali kompensuoti prastos antenos neefektyvumo, todėl apsimoka kruopščiai suprojektuoti, pasirinkti ir suderinti anteną ar antenų sistemą. Tai taip pat viena iš sričių, kur eksperimentavimas atsiperka labiausiai. Radijo mėgėjai savo veikloje naudoja daug įvairios radijo signalų siuntimo ir priėmimo aparatūros, specializuotos programinės įrangos. Pasaulyje yra nemažai visa tai gaminančių gamintojų. Juos nesunkiai galima rasti internete. Nežiūrint į tai, radijo mėgėjai turi teisę patys pasigaminti radijo ryšiui reikalingą įrangą, pasinaudodami specialiais rinkiniais arba tiesiog pradėdami tai daryti „nuo nulio“. Radijo mėgėjų naudojamos įrangos gamybai ar modernizavimui nereikia prašyti valstybės įstaigų ar kitų institucijų leidimo. Radijo mėgėjas gali tai daryti savo nuožiūra.
Radijo Mėgėjų Dažnių Juostos ir Šaukiniai
Radijo mėgėjams yra skirti tik siauri radijo spektro ruožai. Nors kai kuriose pasaulio valstybėse analogiškas sąrašas gali šiek tiek skirtis, visgi didžioji mėgėjams skirtų radijo dažnių dalis sutampa. Dėl to įmanoma užmegzti tarptautinius ryšius. Kartu su leidimu radijo mėgėjo veiklai, skiriamas radijo šaukinys (angl. Call Sign) - unikali raidžių ir skaičių kombinacija, pagal kurią konkreti stotis gali būti identifikuojama eteryje. Galima sakyti, kad tai yra stoties vardas. Jis įgalina žinoti, kurioje valstybėje yra radijo stotis. Šaukinį sudaro dvi dalys: prefiksas (angl. prefix) (priešdėlio) ir sufikso (angl. suffix) (priesagos). Prefiksas susideda iš vienos ar dviejų raidžių ir (arba) skaičių kombinacijos, kurią skiria Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga - ITU (angl. International Telecommunication Union). Lietuvai skirtas prefiksas LY. Visas šaukinys gali atrodyti taip: LY1AA, LY3Z, LY8ABC ar pan.
Radijo Ryšio Etika ir Ribojimai
Naudojantis mėgėjų radijo ryšio priemonėmis, siunčiama informacija turėtų būti susijusi su radijo mėgėjų radijo hobiu ir negali būti šifruojama. Būtina laikytis radijo mėgėjo etikos. Leidžiama vartoti tarptautinį Q kodą ir CW (telegrafo) santrumpas, kurios kartais vadinamos mėgėjų radijo žargonu. Taip pat būtina žinoti, kad mėgėjų radijas nėra namų telefono atitikmuo ar Skype pakaitalas ir todėl nėra skirtas siųsti muziką, reklamą, kulinarinius receptus, aptarinėti krepšinio varžybų rezultatus, politinius ar religinius klausimus, verslo ar komercines problemas ar retransliuoti ne radijo mėgėjų stočių laidas ar pranešimus.
QSL Kortelės: Radijo Mėgėjų Bendravimo Tradicija
QSL kortelė yra rašytinis patvirtinimas apie dvipusį radijo ryšį tarp dviejų radijo stočių arba trečiosios šalies klausytojui skirtas rašytinis patvirtinimas apie jo stebėtą (išgirstą) mėgėjų radijo ryšį. Kiekvienoje kortelėje pateikiama išsami informacija apie stotį ir jos operatorių, radijo ryšio datą, laiką, signalo kokybę bei kiti duomenys. Tipiška QSL kortelė yra popierinė, panašaus dydžio kaip ir įprastas atvirukas. Dauguma jų siunčiamos paštu. Gali būti siunčiamos tiesiogiai asmens adresu arba per centralizuotą šalies radijo mėgėjų organizacijos QSL biurą, kurios surenka ir paskirsto korteles toje šalyje. Toks siuntimo būdas taupo siuntėjo pašto mokesčius, siunčiant viename voke kelias vienai šaliai skirtas korteles arba didelius kortelių kiekius naudojantis siuntų tarnybomis. Iš esmės QSL kortelės yra radijo operatorių (radijo stočių) vizitinės kortelės. Jos neretai naudojamos individualiam kūrybiškumui išreikšti. Kortelėse galima rasti pačių įvairiausių sprendimų - nuo pačių paprasčiausių vienspalvių tik su stoties šaukiniu ir būtiniausia tekstine informacija iki spalvotų vaizdų su operatoriaus nuotrauka jo stoties fone, vaizdų, atspindinčių originalų meną, operatoriaus gimtąjį miestą, šalies istorinius įvykius, humoristinius motyvus ir daug kitokių temų.
Internetui įgalinus elektroninį pranešimą kaip alternatyvą fizinės kortelės siuntimui, sukurtos sistemos naudoja kompiuterines duomenų bazes, ir tą pačią informaciją, kurią paprastai patvirtina QSL kortelės, saugo elektroniniu formatu. Viena iš tokių sistemų, vadinamų - eQSL, leidžia elektroniniu būdu keistis QSL kortelėmis JPEG arba GIF formato vaizdais, kuriuos vėliau galima atsispausdinti kaip korteles gavėjo spausdintuve arba rodyti kompiuterio ekrane. Kita sistema - ARRL (angl. American Radio Relay League). Nepaisant elektroninių QSL privalumų, fizinės QSL kortelės dažnai vis dar lieka istoriniais ar sentimentaliais prisiminimais apie įsimintinas vietas, girdėtas stotis ar užmegztus malonius radijo kontaktus su nauju radijo draugu.
DX Ekspedicijos ir Radijo Sportas
Santrumpa „DX“ mėgėjų terminologijoje paprastai reiškia tolimą stotį arba stotį, retai veikiančią šalyje, kurioje radijo mėgėjų registruota labai mažai arba jų visai nėra. Tačiau tai nėra tikslu. Dar svarbu atsižvelgti ir į tai, kuriame dažnių ruože ieškomi korespondentai. Pavyzdžiui, jei trumposiose bangose DX stotimi laikoma ta, kuri yra bent jau kitame kontinente, tai dažniuose virš 30 MHz ir aukščiau, šis atstumas gali sumažėti iki šimtų kilometrų arba net labiau. Labai aukštuose (virš 1000 MHz) dažniuose svarbus tampa kiekvienas kilometras. Žinoma, čia kalbama tik apie tiesioginius ryšius tarp stočių be palydovų, retransliatorių ar kitų tarpinių priemonių pagalbos. Ultratrumposiose bangose užmegzti tiesioginius ryšius su korespondentais, esančiais už šimtų ar tūkstančių kilometrų, gali pasirodyti nelengva, o neretai ir neįmanoma užduotis. Tik retkarčiais įveikti atstumus gali palengvinti laikinai pagerėjusios radijo bangų sklidimo sąlygos. Todėl ryšiai DX stotimis turi didelę paklausą. Tam, kad radijo mėgėjai turėtų galimybę užmegzti ryšius su stotimi šalyje, kurioje nėra registruotų radijo mėgėjų, rengiamos DX ekspedicijos. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad radijo mėgėjų šalių žemėlapis ir pasaulio politinis žemėlapis turi skirtumų. Tai atspindi ARRL DXCC šalių sąrašas. Sąraše terminas „subjektas“ vartojamas todėl, kad apibrėžti kas yra DX šalis, kiekvienos kitos šalies atžvilgiu, yra pakankamai sudėtinga. Todėl taip siekiama išvengti galimos painiavos. Už patvirtintus radijo ryšius su 100 šio sąrašo subjektų radijo mėgėjai gali būti apdovanoti DXCC diplomu, kuris, be abejonės - vienas žinomiausių apdovanojimų.
Dalyvavimas radijo ryšio varžybose (angl. contesting) (taip pat vadinamas radijo sportu) yra veikla, pritraukianti nemažai radijo mėgėjų visame pasaulyje. Varžybų metu konkuruodami pavieniui arba susibūrę į komandas, jie siekia užmegzti kuo daugiau ryšių bei apsikeisti informacija su kitomis stotimis per varžybų organizatorių nustatytą laiką. Tokių varžybų skiriamasis bruožas yra tai, kad jų dalyviai nežino kaip sekasi jų konkurentams. Įprasta, kad dalyviai nutolę vienas nuo kito dideliais atstumais, įvairiose pasaulio šalyse. Kiekvienas užmegztas ryšys prideda jiems tam tikrą kiekį balų, kuriuos vėliau susumavus, išaiškinami nugalėtojai. Nėra jokio centralizuoto organo, reguliuojančio varžybų tvarką ar laiką. Varžybas organizuoja ir remia radijo mėgėjų klubai, draugijos, kitos organizacijos arba radijo entuziastų žurnalai. Šios institucijos skelbia varžybų taisykles, kviečia radijo mėgėjus dalyvauti, o pasibaigus varžyboms - surenka jų varžybų žurnalus (angl. LOG), atlieka jų tarpusavio tikrinimą tam, kad sugeneruotų kiekvienos stoties balus. Po to rezultatus skelbia spaudos leidiniuose arba Interneto svetainėse. Kadangi radijo mėgėjų veiklą draudžiama naudoti bet kokiais pasipelnymo tikslais, nugalėtojų apdovanojimai apsiriboja popieriniais diplomais (angl. award), plokštelėmis (angl. placketėmis).
Per metus organizuojama daug įvairaus masto varžybų - nuo vietinio pobūdžio vienos šalies viduje iki globalių, kuriose kviečiami dalyvauti viso pasaulio radijo mėgėjai. Kiekvienos varžybos turi savo taisykles ir sąlygas, kurių privaloma laikytis. Be to, dalyviams būtina laikytis jo šalyje galiojančio radijo mėgėjų veiklos reglamentavimo. Varžybų įvairovė suteikia galimybes bei skatina reikštis įvairių techninių pomėgių entuziastus ir yra skirtos įvairioms auditorijoms. Varžybos paprastai vyksta savaitgaliais arba darbo dienų vakarais vietos laiku ir gali trukti nuo kelių valandų iki keturiasdešimt aštuonių valandų. Tai pritraukia daug varžytis pageidaujančių entuziastų. Priklausomai nuo varžybų, jos gali trukti nuo kelių valandų iki dviejų parų. Aktyvumo mastas įvairiose varžybose taip pat skiriasi. Didžiausias stebimas kasmetinėse DX varžybose, tokiose kaip „CQ World Wide DX contest“, „CQ World Wide WPX contest“ ir panašiose. Daugelis iš šių varžybų vyksta kasmet jau penkiasdešimt metų ar ilgiau, ir turi atsidavusių dalyvių. Kiek bus užmegzta ryšių, priklauso ir nuo naudojamo radijo bangų ruožo, stoties geografinės vietos, radijo bangų sklidimo sąlygų. Didžiausias aktyvumas būna trumpųjų bangų ryšio varžybose. Pasaulinėse varžybose vienos stoties užmegztų ryšių skaičius per 48 val. gali viršyti 10000. Ultratrumpųjų bangų ryšio varžybose šie skaičiai paprastai būna žymiai mažesni dėl radijo bangų sklidimo specifikos ir galimo mažesnio varžybų dalyvių skaičiaus. Ryšio tikimybė mažėja rečiau apgyvendintose teritorijose, kur stočių nedaug ir pereinant į aukštesnių radijo dažnių ruožus. Jei varžybų metu gautų taškų skaičiavimo formulėje skirtingos geografinės vietos vertinamos kaip skirtingi daugikliai, varžybose iškovotų taškų skaičius priklauso nuo geografinės stoties vietos. Vykstant varžyboms dažnių ruožuose virš 144 MHz, labai pageidautina, kad stotis būtų įrengta dideliame aukštyje, kur visomis kryptimis nėra horizontą uždengiančių objektų. Tai yra didelis privalumas varžovų atžvilgiu.
Radijo Mėgėjai-Stebėtojai: Klausytis Pasaulio
Dalies radijo mėgėjų bendruomenės užsiėmimas - stebėjimas (klausymas) kas vyksta mėgėjiškuose radijo dažniuose. Tokio stebėjimo tikslų gali būti vienas arba daugiau. Eterio klausymasis yra geriausias praktinis būdas išmokti, kaip reikėtų užmegzti ryšį per radiją, kaip elgtis bendraujant su kitais korespondentais, kaip keičiasi radijo bangų sklidimas, kaip pasirinkti tinkamiausią radijo dažnį ryšiui su pageidaujamu korespondentu. Be to, tai gali padėti mokytis užsienio kalbų. Asmenys, užsiimantys tokia veikla, vadinami radijo mėgėjais-stebėtojais. Nors anglų kalboje, iš kurios kilo terminas, jie vadinami trumpųjų bangų stebėtojais (Short Wave Listeners) ir šiame termine paminėtos tik trumposios bangos, ši veikla apima veiklą visuose mėgėjiškuose dažniuose. Sutrumpintai radijo mėgėjai-stebėtojai vadinami SWL. Jie nenaudoja radijo bangų siųstuvų.
Radijo stočių stebėjimas neretai būna tik įžanga, prieš žengiant tolesnį žingsnį. Vėliau, gavus leidimą naudoti siųstuvą, SWL veikla gali nueiti į antrą planą arba būti visai užmiršta. Tačiau tai nėra taisyklė. SWL gali būti registruoti arba ne. Tai nėra privaloma. Registravimas suteikia galimybę turėti savo individualų radijo mėgėjo-stebėtojo šaukinį ir siųsti savo bei gauti išgirstų stočių QSL korteles, dalyvauti radijo ryšio varžybose ir kt. Nėra jokių egzaminų ar bet kokio kito pretendento žinių patikrinimo. Lietuvoje radijo mėgėjų-stebėtojų pažymėjimus išduoda ir šaukinius skiria Lietuvos radijo mėgėjų draugija (LRMD). Pažymėjimai nėra terminuoti. Todėl sunku pasakyti, kiek yra aktyvių SWL.
Tarptautinės Ir Nacionalinės Radijo Mėgėjų Organizacijos
2021 m. Tarptautinė radijo mėgėjų sąjunga (IARU) (angl. International Amateur Radio Union) oficialiai atstovauja radijo mėgėjams ir koordinuoja jų veiklą. IARU narėmis yra nacionalinės radijo mėgėjų organizacijos, veikiančios daugumoje pasaulio šalių. Lietuvos radijo mėgėjų draugija (LRMD) yra oficialus IARU narys. Draugijos nariu gali tapti kiekvienas norą pareiškęs radijo mėgėjas. Lietuvos radijo sporto federacija (LRSF) - savanoriška, savarankiška, visuomeninė, sportinė organizacija, vienijanti radijo sporto entuziastus Lietuvos Respublikoje, aktyvi radijo ryšių, radijo orientacijos bei telegra…
Radijo Ryšio Istorija ir Raida
Radijo ryšys, informacijos perdavimas radijo bangomis, yra sudėtingas procesas, apimantis siunčiamuosius ir priimamuosius įtaisus. Siųstuvai sukuria radijo dažnio virpesius, kurie moduliuojami informacijos signalais ir spinduliuojami per antenas. Priimamosios antenos sužadina elektrinius virpesius, kuriuos radijo imtuvai sustiprina ir detektuoja, atkurdamiesi pirminį informacijos signalą. Radijo ryšys gali būti vienpusis ir dvipusis, vienkanalis ir daugiakanalis, perduodant radijo laidas, telefoninius pokalbius, pranešimus ir skaitmeninės informacijos srautus, naudojant antžeminius ir palydovinius įrenginius.
Bevielio ryšio idėja nagrinėjama nuo 19 amžiaus. 1895 m. A. Popovas sukūrė radijo ryšio įtaisus, o 1897 m. G. Marconi užpatentavo pirmuosius bevielio ryšio įrenginius. Pirmuosiuose įrenginiuose naudoti kibirkštiniai, elektrinio lanko ir elektromašininiai siųstuvai, vėliau juos pakeitė elektroninės lempos, o dar vėliau - tranzistoriniai ir puslaidininkiniai prietaisai. Iki 1920 m. radijo ryšiui daugiausia naudotos ilgosios bangos, tačiau atradus trumpųjų bangų savybę atsispindėti nuo jonosferos, jos tapo pagrindine tolimojo radijo ryšio priemone. XX a. 4 dešimtmetyje pradėta naudoti metrines, 5 dešimtmetyje - decimetrines ir centimetrines bangas. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio tolimajam radijo ryšiui palaikyti naudojamos radiorelinės, skaitmeninės ryšio linijos ir ryšių palydovai.
Radijo Transliacijų Istorija Lietuvoje
Pirmoji radijo stotis Lietuvoje įrengta 1910 m. Kaune, kur buvo vykdomi radijo eksperimentai ir palaikomas ryšys su kitomis Rusijos imperijos tvirtovėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo stotimi naudojosi Vokietijos kariuomenė, o vėliau ją perėmė nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. 1920 m. kilo idėja statyti naują, galingesnę radijo stotį, kurią 1926 m. pastatė prancūzų bendrovė Kaune. Nuo 1926 m. birželio 12 d. iš Kauno radijo stoties pradėta transliuoti pirmoji radijo laida. Pirmaisiais metais transliacijų trukmė buvo trumpa, tačiau palaipsniui didėjo. 1928 m. pirmoji radijo studija perkelta į Laisvės alėją, o 1933 m. pastatytas specialus radiofono studijų pastatas. 1935 m. Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare, o 1936 m. pradėjo veikti Klaipėdos radijo stotis, pagerinusi programos girdimumą šalies vakarinėje dalyje.
XX a. 4 dešimtmetyje nuspręsta statyti naują Kauno radijo stotį Sitkūnuose, kurios planuojamas galingumas buvo 120 kW. Tačiau dėl karo veiksmų statybos darbai buvo nutraukti. Vokietijos kariuomenei užėmus Klaipėdą, 1939 m. kovo 23 d. buvo nutrauktas Valstybės radiofono programos transliavimas. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. lapkričio 26 d. nedideliu galingumu pradėjo veikti Vilniaus radijo stotis. 1940 m. Lietuvai patekus į SSRS sudėtį, radijas buvo griežtai kontroliuojamas ir cenzūruojamas, prasidėjo užsienio radijo transliacijų slopinimas.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje trūko radijo dažnių, todėl 1948 m. Kopenhagoje buvo sudarytas Europos radijo ir televizijos stočių dažnių planas. Lietuvai pagal šį planą buvo skirti trys dažniai vidutinių bangų diapazone ir du - ultratrumpųjų bangų diapazone. 1948 m. vasario mėn. prasidėjo visų užsienio radijo transliacijų slopinimas, trukęs iki 1988 m. lapkričio 30 d. 1973 m. spalio 22 d. Vilniuje pradėtos transliuoti stereofoninės radijo laidos, o 1974 m. trumposiomis bangomis pradėtos transliuoti Lietuvos radijo programos Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantiems lietuviams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. įkurta Lietuvos radijas ir televizija. Nuo 1990 m. Lietuvos radijas transliuoja visą parą. Steigėsi privačios radijo ir televizijos redakcijos, o 1991 m. sausio 13 d. įvykus Lietuvos radijo ir televizijos transliacijos stoties šturmui, iš Sitkūnų skubiai pradėtos transliuoti laidos visai Lietuvai ir kitoms šalims. 1993 m. Lietuvos radijas tapo Europos transliuotojų sąjungos nariu. Ultratrumpųjų bangų stotys Lietuvoje buvo visiškai išjungtos 1998 m. 2001 m. birželio 12 d. Lietuvos radijo ir televizijos centras pradėjo siųsti radijo programas skaitmeniniu formatu. Nuo 2004 m. Lietuvos radijo ir Klasikos programų galima klausytis internetu. 2007 m. Lietuvoje veikė valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei 49 nevalstybiniai transliuotojai. Radijo stočių veikla licencijuojama.
Radijo Bangų Fizika ir Technologijos
Radijo bangos yra elektromagnetinės bangos, kurios, pasiekdamos laidininką, sukelia kintamą elektros srovę (įtampą). Siųstuvas periodiškai nutraukia bangų spinduliavimą, taip perduodamas impulsus (pvz., Morzės abėcėlė). Kaip ir regimoji šviesa, radijo bangos gali tapti imtuvui „nematomos“, jei siųstuvo antena „pasislepia už horizonto“. Ilgos (žemesnio dažnio) bangos šiek tiek „užlinksta“, todėl jomis galima signalą perduoti didesniu atstumu. Trumposios bangos atsispindi nuo viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos), leidžiant susisiekti praktiškai bet kuriuo atstumu, tačiau ryšio kokybė priklauso nuo atmosferos būklės. Stabilaus ryšio užtikrinimui siųstuvo ir imtuvo antenas naudinga iškelti kuo aukščiau.
1873 m. škotų fizikas Džeimsas Maksvelas išleido veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą”, kuriame apibūdino elektromagnetines bangas. 1886 m. vokiečių mokslininkas Heinrichas Hercas patvirtino Dž. Maksvelo teorijos ir D. Hjūzo eksperimentų teisingumą, sugeneruodamas elektromagnetines bangas ir jas priėmęs. 1890 m. prancūzų fizikas Eduardas Branli pademonstravo prietaisą, reaguojantį į elektromagnetines bangas, kurį pavadino „radijo laidininku” (pranc. radioconducteur). 1895 m. rusų išradėjas Aleksandras Popovas pademonstravo patobulintą prietaisą, pavadinęs jį „žaibo žymekliu”. 1896 m. italas Gulielmas Markonis pateikė paraišką savo sukurtos radijo ryšio sistemos užpatentavimui, kuri laikoma pirmąja iš inžinerijos pusės išbaigta, komerciškai sėkminga radijo perdavimo sistema. Nors Markonis laikomas radijo išradėju, serbų kilmės amerikiečių išradėjas Nikola Tesla sukūrė sistemos patobulinimus, įvesdamas bangos ilgio nustatymo mechanizmą. 1943 m. JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad šio patobulinimo pirmumas priklauso Teslai. 1906 m. gruodžio 24 d. Redžinaldas Fesendenas iš Brant Roko (JAV) transliavo pirmąją pasaulyje garsinę radijo laidą.