Radijo ryšio istorija - tai sudėtingas ir daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame susipina daugelio mokslininkų ir išradėjų darbai, kartais net vienu metu skirtingose pasaulio vietose atliekami atradimai. Nors XX a. pirmojoje pusėje radijas tapo kasdiene daugelio milijonų žmonių pramoga, jo ištakų reikia ieškoti gerokai anksčiau, mokslo teorijose ir eksperimentuose.
Mokslo Teorijų Užuomazgos ir Ankstyvieji Eksperimentai
Technologija, leidžianti perduoti signalus elektromagnetinėmis bangomis, buvo kuriama ilgai. Mokslininkai nuo XVIII a. vidurio tyrinėjo atmosferinius elektros išlydžius, elektromagnetinius ir kitus fizikinius reiškinius. Daugelis jų pastebėjimų ir atradimų vienaip ar kitaip prisidėjo prie radijo ryšio išradimo.
Žymus škotų fizikas Džeimsas Klarkas Maksvelas 1873 m. publikavo savo svarbią studiją „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą“, kurioje teoriškai pagrindė teiginį, kad egzistuoja elektromagnetinės bangos, judančios tuštuma. Šis darbas turėjo didelę įtaką fizikos mokslo raidai.
Jau 1872 m. amerikietis Malonas Lumisas gavo pirmąjį belaidžio ryšio patentą, tačiau jo išradimas nesulaukė tolimesnės plėtros. Vėliau, 1879 m., iš Velso kilęs amerikiečių konstruktorius Deividas Edvardas Hjuzas pastebėjo, kad kibirkštis per ausines galima išgirsti kaip traškesius. Pagaminęs kibirkštinį siųstuvą, jis sugebėjo beveik pusės kilometro spinduliu perduoti Morzės signalus. Deja, sukritikuotas kolegų, kurie tyrimus pavadino neperspektyviais, jis nuleido rankas ir savo eksperimentų nebetęsė.
Vokiečių fizikas Heinrichas Rudolfas Hercas, patobulinęs kibirkštinį siųstuvą, praktiškai įrodė tiek Dž. K. Maksvelo teorinių teiginių teisingumą, tiek D. E. Hjuzo pradėtų praktinių eksperimentų perspektyvumą. Elektromagnetinės bangos pradėtos vadinti ir Herco bangomis. Jis 1886 m. sukonstravo kibirkštinį radijo bangų generatorių bei imtuvą ir sukėlė šias bangas, tuo patvirtindamas Dž. Maksvelo teorijos ir D. Hjūzo eksperimentų teisingumą. Herco imtuvas buvo labai primityvus - storos vielos žiedas su tarpu, kuriame, reaguojant į elektromagnetines bangas, pasirodydavo mažytė kibirkštis.
Teoriniai skaičiavimai ir praktiniai eksperimentai vyko ne tik Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir kitose pasaulio šalyse. 1894 m. britų fizikas seras Oliveris Džozefas Lodžas, remdamasis kolegų pasiekimais ir savo atradimais, viešai pademonstravo belaidžio ryšio transliaciją 150 jardų (apie 137 m) atstumu. Kai jam buvo pasiūlyta sukurti praktiškai pritaikomą įrenginį informaciniams pranešimams perduoti, seras O. Dž. Lodžas atsakė, jog „mokslininkas - tai ne koks nors paštininkas“.
Ginčai Dėl Radijo Išradimo: Kas Tam Turi Daugiausia Nuopelnų?
Nors 1896 m. birželio 2 d. italas Guljelmas Markonis Didžiojoje Britanijoje patentavo „elektrinių impulsų ir signalų perdavimo bei tam skirtų aparatų patobulinimus“, taip oficialiai patentuodamas radiją, istorija nėra tokia vienareikšmiška. Neretai radijo ryšio išradėjais laikomi ir kiti žmonės, o pats išradimo procesas - gana painus ir sudėtingas.
Kartais tvirtinama, esą tikrasis radijo išradėjas buvo ne G. Markonis, o serbų kilmės amerikiečių išradėjas Nikola Tesla. Kiti mano, kad prie radijo ryšio išradimo daugiau prisidėjo ne N. Tesla, o D. E. Hjuzas. Vokiečiai reikšmingiausiu laiko Heinricho Rudolfo Herco indėlį. Daugelis rusų įsitikinę, kad radiją išrado jų tautietis Aleksandras Popovas.
Nikola Tesla, gimęs 1856 m. dabartinės Kroatijos teritorijoje, serbų tautybės stačiatikių šventiko šeimoje, padarė daugybę reikšmingų išradimų elektros ir magnetizmo srityse. Jis 1897 m. patentavo bangų ilgio nustatymo mechanizmą, kuris pašalino rimtus trukdžius G. Markonio radijo sistemoje. JAV Aukščiausiasis teismas 1943 m. nusprendė, kad N. Teslai priklauso pirmumas patentuojant bangos ilgio nustatymo mechanizmą radijo ryšio sistemose.
Rusijoje radijo išradėju laikomas Aleksandras Popovas. Jis gimė Urale ir, nors tėvas buvo stačiatikių šventikas, pasirinko fiziko kelią. 1895 m. A. Popovas pristatė prietaisą, kuriuo buvo galima fiksuoti net už kelių dešimčių kilometrų vykstančius žaibo išlydžius, o jau kitąmet, tęsdamas eksperimentinius bandymus, sukūrė įrangą, leidžiančią siųsti radiogramas. Pirmosios jo radiogramos tekstas buvo „Genrich Gerc“.
Nors diskusijos dėl to, kas tiksliai „išrado“ radiją, nesiliauja, dauguma pripažįsta, kad būtent Guljelmas Markonis pirmasis ėmėsi praktiškai pritaikyti teorinius atradimus ir sukurti komerciškai sėkmingą radijo perdavimo sistemą.
Guljelmas Markonis: Radijo Tėvas Ir Verslininkas
Guljelmas Markonis (1874-1937) gimė kilmingoje šeimoje Bolonijoje. Būsimasis išradėjas turėjo markizo titulą. Jis domėjosi N. Teslos, H. R. Herco ir kitų mokslininkų išradimais, tapo elektromagnetinių bangų tyrinėtojo Augusto Rigio mokiniu. G. Markonis buvo suinteresuotas ne tik teoriniais tyrimais, bet ir praktiniu jų rezultatų pritaikymu. Jis konstravo radijo siųstuvus ir imtuvus, atliko daugybę bandymų savo tėvų viloje.
Jam pavyko sukurti sėkmingai veikiančią radijo ryšio perdavimo sistemą. Nors Italijos vyriausybė nesudomino jo išradimu, G. Markonis patentą gavo Anglijoje. Pakviesti britų karinio laivyno atstovai įvertino galimybę palaikyti radijo ryšį tarp laivų, pakrančių stebėjimo postų ir švyturių. 1909 m. G. Markonis pelnė Nobelio fizikos premiją. Jis tapo verslininku, įkūrė didžiulę tarptautinę korporaciją ir paliko pėdsaką tarptautinėje politikoje.
G. Markonio patentuotas radijo ryšys buvo iš pradžių kuriamas tekstiniams pranešimams perduoti, koduojant juos pagal Morse’s abėcėlės principą. 1898 m. jis įkūrė kompaniją „The Wireless Telegraph & Signal Company”, kuri atidarė pirmąją pasaulyje radijo gamyklą. 1901 m. pasinaudodamas aitvaru, G. Marconi iš Britanijos į JAV perdavė signalą, kurio atstumas siekė 3500 kilometrų.
Radijo Pirmtakai Ir Ankstyvoji Plėtra
Nors G. Markoniui tenka didžiausia šlovė ir pripažinimas, svarbu paminėti ir kitus, prisidėjusius prie radijo technologijos atsiradimo ir tobulinimo.
1906 m. gruodžio 24 d., per Kalėdas, amerikiečių ir kanadiečių išradėjas Redžinaldas Obris Fesendenas (1866-1932) surengė radijo transliaciją, kurios metu pats smuiku pagrojo giesmę „Kalėdų naktis“ ir perskaitė Evangelijos ištrauką. Tai buvo viena pirmųjų garsinių radijo laidų, kuria buvo perduodama ne tik muzika, bet ir žmogaus balsas.
Reginaldas Fesendenas ir pirmosios radijo transliacijos fizika
Kita svarbi inovacija įvyko 1907 m., kai amerikiečių inžinierius Lee de Forestas (1873-1961) išrado vakuuminę lempą - triodą. Šis išradimas atvėrė duris spartesnei radijo plėtrai ir leido koduoti bei perduoti muziką. 1910 m. iš „Metropolitan Opera“ teatro 20 km spinduliu buvo transliuojamas tenoro Enrico Caruso dainavimas. Nuo 1916 m. L. de Forestas pradėjo transliuoti naktinius koncertus.
Radijas Lietuvoje: Nuo Pirmųjų Transliacijų Iki Šiuolaikinio Tinklo
Lietuvoje reguliarios radijo transliacijos prasidėjo 1926 m. birželio 12 d. Pirmąją lietuvišką laidą iš Kauno transliacijos stoties pradėjo pranešėjas Petras Speičys. Laida, trukusi pusvalandį, prasidėjo žodžiais: „Alio alio. Kalba Kaunas. Lietuva.“ Buvo perskaitytas Švietimo ministerijos sveikinimo žodis, kelios naujienos, o vėliau įvairiomis kalbomis prašyta klausytojų atsiliepti.
Įdomu, kad dar carinės Rusijos laikais Vilniuje veikė pirmoji siunčiamoji radijo stotis. Vėliau, 1910 m., Kauno tvirtovėje buvo įrengta radijo stotis ryšiui su Sankt Peterburgu palaikyti. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m. liepos 9 d., ši stotis perduota Lietuvos kariuomenei, ir ši data laikoma radijo ryšio pradžia Lietuvoje. Kariuomenės stotis veikė iki 1923 m., kol buvo nuspręsta statyti naują, radiofoninę stotį.
Konkursą dėl naujos stoties statybos laimėjo prancūzai, ir 1926 m. birželio 12 d. prasidėjo transliacijos. Tais pačiais metais Lietuvoje buvo užregistruoti 323 radijo imtuvai. Prie radijo populiarinimo daug prisidėjo šiaulietis Stasys Brašiškis, kuris savo namuose įkūrė radijo laboratoriją ir kartu su fizikos mokytoju Kostu Dambrausku ėmėsi gaminti pigesnius radijo imtuvus.
Radijas lietuviams visada turėjo ypatingą reikšmę. Jis suteikė žodžiui galią ir tapo ryšiu su pasauliu. Net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, pavyzdžiui, sovietmečiu, radijo imtuvai virto „langais į laisvę“, leidžiančiais klausytis užsienio stočių ir sužinoti naujienas be propagandos.
Radijo Bangų Įtaka Šiuolaikinėms Technologijoms
Nors šiandien daugelis retai įsijungia tradicinį radijo imtuvą, radijo ryšys tebėra būtinas. Be radijo bangų neveiktų nei Wi-Fi, nei 4G ar 5G ryšys, nes mobilieji telefonai būtent radijo bangomis „kalbasi“ su ryšio bokštais. Ryšio bokštai tarpusavyje bendrauja per koduotus radijo kanalus, o specialūs dažniai naudojami pirmosios pagalbos darbuotojų, policijos ir kitų tarnybų tarpusavio bendravimui.
Radijo bangos taip pat yra atsarginė ryšio perdavimo priemonė, užtikrinanti komunikaciją net nutrūkus laidiniams ryšiams ar dingus elektrai. Tai ypač svarbu greitosios pagalbos, gelbėjimo tarnybų veiklai.
Radijo ryšys, atsiradęs kaip naujovė, transformavosi iš viešos informacijos priemonės į nematomą, bet esminį visų šiuolaikinių technologijų pagrindą. Jo raida tęsiasi, atveriant naujas galimybes informacijos perdavimui ir ryšiui išlaikyti net ir atokiausiose vietovėse.