Šiuolaikinį telefoną sukūrė du vyrai, padarę tai stulbinančiai panašiomis aplinkybėmis. Aleksandras Belas iš Bostono ir Eliša Grėjus iš Čikagos stengėsi sukurti harmoninį telegrafą - įrenginį, leidžiantį keletą telegrafo signalų sklisti ta pačia linija. Šią problemą vėliau išsprendė Tomas Edisonas. Nepasisekus sukurti harmoninio telegrafo, abu šie vyrai metėsi kurti telefono. Jie abu padavė prašymus patentams tą pačią 1876 metų vasario 14 dieną, tik Belas iš artimesnio Bostono į Patentų biurą atvyko keliomis valandomis anksčiau už Grėjų. Taip JAV telefono patentas Nr. 174 465 buvo išduotas Belui. Pirmieji metai Belui nebuvo palankūs ir jis 1877 metais už 100 tūkstančių dolerių patentą pardavė "West Union" kompanijai. Nepatenkinta Belo išradimu, pastaroji pasamdė Grėjų su Edisonu patobulinti telefono. Dabartinės JAV telefono kompanijos AT&T pirmtakė buvo Belo kompanija. Ji laimėjo konkurenciją ilgoje kovoje su Western Union. Dabar Belo kompanija, žinoma kaip AT&T, yra didžiausia telefono kompanija pasaulyje, kurioje dirba per 1 mln. darbuotojų.
Visus telefonus sudaro siųstuvai ir imtuvai. Juos ir reikėjo sukurti. Belas sukūrė du skirtingus siųstuvus - mikrofonus. Viename buvo membrana, prispausta prie metalinio strypelio, įmerkto į silpną rūgštį. Kai žmogus kalbėjo į mikrofoną, garsas judino membraną, kuri savo ruožtu kilnojo strypelį rūgštyje. Judėdamas strypelis keitė elektros varžą tarp jo ir indo dugno su rūgštimi. Kalbant į mikrofoną reikėjo tą indą su rūgštimi laikyti rankoje. Beeksperimentuodamas Belas kartą išpylė rūgštį sau ant klyno ir sušuko padėjėjui Vatsonui: „Vatsonai, ateik čia!!!“ Tai buvo pirmoji telefonu perduota kalba. Belas suprato, kad kelnių jo klientams reikės daugiau nei tokių telefono aparatų, ir sugalvojo garso keitimui į elektros srovę. Šis įrenginys neveikė gerai kaip mikrofonas, tačiau veikė gerai kaip garso imtuvas - telefonas.
Pirmąjį gerai veikiantį siųstuvą sukūrė Tomas Edisonas. Jis atrado, kad kai kurie anglies junginiai keičia elektros varžą veikiant slėgiui. Jis įterpė anglies sagą tarp metalinės membranos ir laikiklių. Kai garsas veikdavo membraną, jis imdavo slėgti anglį, keisdamas elektros srovę per mikrofoną. Telefono ryšys - kalbos perdavimas elektroniniais signalais, kurie sklinda laidais arba radijo bangomis. Telefono aparato mikrofonas verčia kalbančiojo abonento garsinius virpesius elektroniniais signalais, kurie perduodami telefono ryšių kanalais. Klausančiojo abonento telefono aparatas juos verčia atgal į garsinius virpesius. Skiriamas vietinis (miesto ir kaimo), tarpmiestinis, tarptautinis telefono ryšys. Be to, telefono ryšys būna žinybinis, gamybinis ir tarp judamų objektų.
Telekomunikacijų raida Lietuvoje
Ypač sparti Lietuvos telekomunikacijų modernizacija prasidėjo, kai 1992 metais buvo įkurtas ,,Lietuvos telekomas‘‘. Nuo 1995 metų Lietuvoje pradėtos diegti fiksuoto telefono ryšio skaitmeninės telefono stotys, variniai kabeliai - šviesolaidininkai. ,,Ericsson‘‘ skaitmeninė telefono stotis, kurią sudarė šešios įvairiose vietose įrengtos modernios telekomunikacijos stotys Klaipėdoje. Telekomunikacijų tinklas iš spindulinės-žvaigždinės struktūros reorganizavosi pereinant į pažangią sinchroninę skaitmeninę hierarchiją. VĮ ,,Lietuvos telekomas‘‘, nuo 1998 metų pradžios tapo akcine bendrove, kurios akcijų įsigijo strateginis investuotojas - konsorciumas ,,Amber Teleholding AB‘‘. Nuo tada ,,Lietuvos telekomas‘‘ išaugo į įmonių grupę ir yra didžiausias telekomunikacijos tinklas Lietuvoje. Bendrovės pagrindinės veiklos sritys: fiksuoto telefono ryšio paslaugos, su internetu susijusios paslaugos, didmeninės paslaugos kitiems telekomunikacijos paslaugų teikėjams bei įrangos pardavimas ir priežiūra.
UAB ,,Omnitel‘‘ įkurta 1991 metais, siekiant susisiekti su pasauliu, apeinant Rusijos ryšių sistemą. Įmonės įsteigėjas - dr. Juozas Kazickas, telekomunikacijų bendrovė Rytų Europoje. 1995 metais kovo mėnesį bendrovė pradėjo teikti komercines GSM ryšio paslaugas Vilniuje, ji buvo didžiausia mobiliojo ryšio įmonė Baltijos šalyse, kurios paslaugomis naudojosi milijonai gyventojų.
UAB ,,Bitė GSM‘‘ buvo įsteigta 1995 metais. GSM ryšio paslaugas bendrovė pradėjo teikti vasario mėnesį. Šiandien įmonė turi 500 000 abonentų ir yra puikią reputaciją turinti GSM paslaugų teikėja. ,,Bitė GSM‘‘ pirmoji Lietuvos telekomunikacijų operatorė, 2000 metais mobilaus greitaeigio duomenų perdavimo HSCDS pirmoji Europoje pradėjo teikti duomenų perdavimo technologijos EDGE paslaugas. Šiandien mobiliojo ryšio tinklas aprėpia daugiau nei 99% šalies teritorijos. Tai sudaro palankias sąlygas mobiliam internetui beveik visoje Lietuvos teritorijoje.
Radijo ir televizijos istorija Lietuvoje
Mažos galios Kauno radijo stotis negalėjo aprėpti Lietuvos vakarinių rajonų. Galinga stotis Sitkūnuose pradėta projektuoti ir statyti 1936 metais. Stotyje buvo planuojama pastatyti 240 metrų aukščio anteną. Antrasis pasaulinis karas stoties statybą sustabdė ir Sitkūnų radijo stotis baigta statyti buvo 1953 metais. 1927 metais buvo pastatyta pirmoji radijo stotis Vilniuje, Žvėryne, Vytauto gatvėje. Statant buvo numatyta, kad Vilniaus radijo stotis bus 0,5 kW galios, tačiau po to galia buvo padidinta iki 1,5 kW. Ši radijo stotis veikė iki 1931 metų, kai buvo pastatytas naujas 16 kW galios siųstuvas, kuris dirbo 536 kHz dažniu. Radijo stotis Liepkalnio gatvėje trukdė besiplečiančiam miestui, todėl buvo perkelta į Viršuliškes.
Pirmoji televizijos laida Lietuvoje buvo transliuota 1957 metų balandžio 30 dieną iš Vilniaus, kurioje buvo sumontuotas 15 kW galios siųstuvas, pastatytas 180 metrų aukščio pirmas bokštas, skirtas televizijos programoms transliuoti Lietuvoje. Televizijos laidos buvo transliuojamos apytiksliai 50 km spinduliu. 1957-1960 metais buvo nutiesta pirmoji radijo relinė linija Vilnius-Klaipėda, skirta radijo ir televizijos bangoms perduoti. 1960 metų viduryje pradėjo veikti Kauno radijo televizijos stotis (RTS). 1962 metais - Šiaulių RTS. 1967-1983 metais nutiesta nauja radiorelinė linija Vilnius-Klaipėda. 1970 metais pradeda veikti Anykščių, 1984 metais - Visagino radijo televizijos stotys bei pradeda veikti pirmasis Lietuvoje decimetrinių bangų siųstuvas. Nuo 1975 metų pradėta plėsti televizijos programų priėmimo zona - įvairiose Lietuvos vietose įrengiami nedidelės galios TV retransliatoriai. Labai svarbi Lietuvos televizijos ir radijo raidai buvo reguliari spalvotos televizijos transliacijos pradžia.
Telefonas, radijas, televizija - be šių trijų dalykų dabar turbūt kiekvienas negalime įsivaizduoti savo gyvenimo. Jie mums padeda bendrauti, dirbti, suteikia daug naudingos ir reikalingos informacijos.
Lietuvos istorija
Goštautų giminės istorija ir jos ryšys su Lietuvos telekomunikacijomis
Rytų Lietuvos keliuose pasklido nauja džiugi žinia: Zarasų Goštautai atkūrė savo giminės medį, kuris rodo juos esant šlovingos, Lietuvos likimą daugelyje situacijų lėmusios senosios Goštautų giminės palikuonimis. Jie gavo ir tai patvirtinančius dokumentus. Šiandieninės Goštautų šeimos motina, pasižyminti šios giminės marčioms būdingu veiklumu, sako, kad „Goštautai - viena įtakingiausių lietuvių kilmės LDK didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje, savo veiksmais ją įgyvendino“. Už paraginimą ir pagalbą, ilgus ieškojimus, tikslinimus vykdant istorinius tyrinėjimus ji dėkinga labai padėjusiems gerb. kun. kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, Giedrei Mičiūnienei, Stasei ir Antanui Ardišauskams. Gražiuosius giminės šaknų, paplitimo ir gyvųjų paieškų darbus atliko Prancūzijoje gyvenantis katalikų vienuolis Stephane’as Gasztowtt’as drauge su pusbroliu, Nanto universiteto prof. Yves’u Bernard’u Gasztowtt’u. Didžiausią padėką ji pareiškė Pierre Gochtovtt už ilgametį darbą tyrinėjant giminės genealogiją. Jis buvo bene pirmasis, kuris viso pasaulio Goštautų „suvažiavime“ apdovanojo dešimtimis metrų matuojamo genealogijos medžio brėžiniais, informaciją apie giminę rinko visą gyvenimą, įvairiose pasaulio archyvuose, nuolat ją pildė dabar atsirandančiais įrašais.
G. Mičiūnienę Ignalinos krašto žmonės pažįsta, kaip puikią Zarasų literatų klubo narę, bendraujančią su Ignalinos biblioteka, bet mažai žino apie jos gausius sociokultūrines, istorines knygas, tyrinėjant, aprašant ir leidžiant Zarasų r. savitumą atspindinčius darbus. Ignaliniečiai, net patys to nežinodami, puikiai pažįsta ponią Stasę Goštautienę, nes ji viena pirmųjų Ignalinoje (nuosavame paviljone šalia turgaus) pradėjo verslą įvairiais egzotiškais prieskoniais, vėliau pirmoji Ignalinoje pradėjo verstis parduodama pramoniniuose šiltnamiuose augintais gėlių daigais, kuriais ir šiemet puošiasi visa Ignalina, puokštėmis ir kt. Šeima užaugino tris dukras: Joana, veikia Maltos ordino ir kitose Ignalinos r. visuomeniniuose dariniuose ir vadovauja oficialiai turizmo plėtrai, veikloms rajone. Jauniausioji Laura perėmė tėvų verslą ir ją galima dažnai sutikti Ignalinoje. Trečioji - Julija glaudžiasi tėvų kaimynystėje. Ignalinos rajoną su Goštautų giminės istorija sieja senųjų jų valdytų žemių plotai, išdrikę dabartinio rajono (ir Visagino savivaldybės) teritorijoje, antroji Barboros Radvilaitės-Goštautienės santuoka su Žygimantu Augustu (Barboros brukas netoli Ceikinėlių), A. Goštauto parengtas I-asis Lietuvos Statutas, kurio gyvenantys šiose žemėse privalėjo laikytis, 1831 ir 1863 m. sukilimuose minimi žygiai, buvęs Lietuvos užsienio ministras P. Įdomi Goštautų kraujo turinčios tapytojos Marianos Veriovkinos (1860-1938) istorija, siejanti ją ne tik su Dysnų apylinke, bet ir, dabar kultūriniu vadinamo, turizmo plėtra. Ji - aktyviai veikė netoli Utenos esančiame Vyžuonėlių dvare. Svečiai atvykdavo ten geležinkeliu. Pasaulyje ji vertinama kaip klasikinis moters menininkės tapatybės paieškų pavyzdys, originali feministė, jos ankstyvieji ir vėlyvesnio periodo modernistiniai darbai saugomi daugelyje vakarų pasaulio galerijų. M. Veriovkina dabar būtų vadinama ir kultūrinio bei piligriminio turizmo pradininke, nes pati labai žavėjosi dvaro apylinkėmis ir šalia plytinčio krašto žmonių papročiais, darbštumu ir su svečiais net keliaudama pėsčiomis lankydavo kaimų ir miestelių šventes, cerkves ne tik dabartiniuose Utenos, bet ir Anykščių, Zarasų, o gal ir Ignalinos rajonuose. Garsiosios dailininkės šeima, taip pat svarbi mūsų rajonui: tėvas Vladimir‘as Veriovkin‘as buvo Petropavlovsko tvirtovės komendantas, užėmė kitus svarbius postus, dvarą jam dovanojo po 1863 m. sukilimo (giminės paradoksai!). Su broliu Vsevolodu ypatingų ryšių nepalaikė, o su broliu Piotru, vadovavusiu ir Vilniaus, ir Kauno gubernijoms, trečiame dešimtmetyje patarinėjusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, gynusiu kitataučių teises bendravo aktyviau. Jis į ilgas kalbas nesileido - delegavo savo ambasadorę žmoną Stasę. Jie - jau kitos patirties žmonės, nes gimę šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Detalesnė šlovingos vyro giminės istorija iki Stasės „atėjo“ organizuoto susitikimo metu, skaitant knygas ir dokumentus, palaikant giminių bendravimą. Kam jai tokia informacija? Atsakymas lakoniškas: vaikams ir vaikaičiams, o tuo pačiu ir Lietuvai. To ją išmokė mama. Dabar dažnai ji net gailisi, kad būdama jauna vis stengdavosi nutraukti mamos prisiminimus, nes laukė kiti patyrimai. Pagarbos praeičiai ji moko ir savo dukras. Su būsimu vyru Stasė susipažino praktikos metu Biržuose. Geriau susipažinę prabilo ir apie šeimų istorijas. Vytautas pasakė, kad mamos mergautinė pavardė - Urbšytė, kad jos dėdė - garsusis ministras Juozas Urbšys, apie jo bendražygę žmoną, rašytojo P. Mašioto dukrą Mariją, apie neįtikėtiną jų meilę, sutvirtėjusią kalint Rusijos gilumoje… apie tai, kad mama sakė, jog jie esąs Stanislovo Goštauto šakos palikuonys. Tarybmečiu tiek jos pačios, tiek vyro šeimos istorijos buvo mažiausiai reikalingos viešinimo. Tai buvo tiesiog nesaugu, bet vienijo situacijos supratimas ir meilė. Susirinkę jų giminaičiai nutarė, kad paskyrimus jaunieji turėtų pasirinkti į gražius ir neutralius Zarasus. Taip ji tapo Zarasų Goštautiene. Poros gyvenimas pradžioje nebuvo lengvas, pradėjus verslauti ji dirbdavo iki tos minutės, kol reikėdavo važiuot susilaukti vaikelio ir tuoj po to, bet dabar viskas šviesiau. Garsiosios giminės žmonės per pastaruosius 200 metų už dalyvavimą 1831, 1863 m. sukilimuose po I ir II pasaulinių karų buvo tremiami ar turėjo slėptis užsienyje. Kad lengviau atskirtų, kurios kartos atstovai yra, vieną savo atšaką vadina trumpiniu - sukilėliai.
Vanda Goštautaitė giminę kildina iš Radviliškio apylinkių, giminės šaknis randa Jono Goštauto ir Teklės Mačiulytės sūnų Stanislovo, Jono ir Juozo šeimose. V. Goštautaitės (gim. 1936 m.) senelis Juozas turėjo 7 vaikus: Aleksandrą, Genovaitę, Ildefonsą, Petrą, Marjaną, Mykolą, Juozą. Didžioji dalis jų nespėjo pabėgti į užsienį, buvo išvežti į tremtį. Jos tėvo Aleksandro šeimoje augo 4 vaikai: Valerija, Stanislovas, Birutė, Vanda. Giminės kilmė buvo slepiama nuo vaikų, nes tuomet trimetei Vandutei tai dar buvo nesuvokiama, o pokariu galėjo baigtis proletariato inicijuotu sunaikinimu. Į Ignaliną iš Šiaulių šeima atvyko gyventi 1939 m., kuomet Vilniaus kraštą užėmė lenkai. Tuomet į šį pakraštį buvo kviečiami lietuviai iš visų regionų. Čia valsčiaus sekretoriumi jau dirbo šeimos draugas Raila. Jis rašė, kad Ignalinoje vyksta gražūs turgūs, kad galima užsidirbti, kad nėra kepyklos. Vandos tėvas I karo metu buvo įgijęs kepėjo kvalifikaciją, tad ir sutiko atvažiuoti. Gerovė ilgai netruko, keitėsi valdžios, keitėsi pinigai ir beverčiai jų maišai mėtėsi palėpėje, o žaliavų duonos kepimui nebuvo už ką pirkti. Kita vertus, kad išvengtų paėmimo į armiją, dauguma Ignalinos vyrų, kaip ir jos tėvas, įsidarbino geležinkelyje. Šeima gyveno name šalia dabartinės „Kamelijos” vaistinės. Mažajai Vandutei teko matyti šalia jų namo esančia pagrindine, tuomet tik smėlėta gatve varomus žydus. Atmintin įsirėžė jų raudos. Apylinkių žmonės gyveno labai skurdžiai, pamena, kad tėvą labai papiktino, jog kai kurie atvažiavėliai ėjo paskui išvaromuosius ir grobstė iš vežimų arba tiesiog apsiėmė „pasaugoti“ iki jų grįžimo turtą. Kad ir didelė šeima, kad ir skurdus gyvenimas, bet toks elgesys tėvui atrodė žeminantis. Goštautukai mokslinosi savais pinigais, o ne už „pasaugojimą“ uždirbtais. Atėjus rusams, name buvo operuojami sužeistieji. Per plonas sienas nuolat sklido aimanos. Tuomet šeima išsikėlė į Vainilų namą Budriuose. Jame glaudėsi jie ir dvi mokytojos. Vanda pamena, kad ten nuolat buvo šaudoma. Kaip vėliau paaiškėjo, namo palėpėje buvo slepiami ginklai, o kariaujančios pusės tykojo viena kitos. Vėliau persikėlė gyventi į geležinkeliečių namą prie antros pervažos. Kraupūs prisiminimai, ir šiandien išspaudžiantys ašarą, persekioja ir iš ten. V. Goštautaitės mokykloje, dabartinėje pasieniečių „vadavietėje“, buvo įkurta rusų ligoninė. Jau pasibaigus karui, vykstant pamokoms, palaidotieji buvo atkasami ir vežami perlaidoti į mišką, o šulinį tiesiog užpylė. Nebajoriški vaizdeliai… Bet gal todėl p. Vanda iki gilios senatvės yra šviesios atminties, padedanti visiems, nenusilenkusi tuometinei vadovybei, visą gyvenimą vaikščiojusi tiesia nugara. Baigusi Vilniaus pedagoginį, po neilgų klajonių grįžo į tėviškę, paskyrė ją dirbti į tėvoniją - Daugėliškį, kur, kaip pasakoja žmonės, bažnyčios statybą fundavo Goštautai. Vėliau už „blogą elgesį“ - nesilankstymą vadovams - buvo ištremta dirbti į tautiškai margą Rimšės mokyklą. Ten dirbdama ji siekė, kad bent pamokose būtų kalbama lietuviškai. Apie bajorišką kilmę sužinojo 1947 m., kai lankėsi pas tėvo gimines Radviliškyje. Tuomet tai nepasirodė aktualu, be to ir neįtikėtina. Tėvas dokumentus buvo palikęs broliui ir prašė perduoti jai, kai užaugs. 2000-ųjų Goštautų susitikime ją sužavėjo ori giminaičių laikysena. Savo mieliems anūkams surinko visą jame dalintą informaciją - genealoginį medį, kilmės aprašus, straipsnius, giminės pradininkų reikšmingumą liudijančius sąrašus. Gaila, kad dalis literatūros - prancūzų kalba, bet gal anūkai norės ir išsivers. Dabar, kuomet Zarasų Goštautai „sudėliojo“ savo genealoginį medį, šiai atšakai liko daug mažiau darbo. Vandos tėtis ir kiti šeimynykščiai palaidoti Palūšėje. V. Goštautaitės gyvenime bajoriška ir tai, kad darbinės veiklos pabaigoje ji dirbo organizacijoje „Gelbėkim vaikus“. Tai 1831-ųjų tremtiniai daugiausiai nuo Radviliškio. Didelis tremtinių ir pabėgėlių skaičius liudija, kad garsioji giminė niekad nebuvo Lietuvos politinio gyvenimo nuošalėje. Nors dabar kartais sakoma, kad bajorystės atstatymas tik tuštybė, bet negali nepastebėti to, kad iš kartos į kartą keliauja kažkokia pakylėta pilietinė pozicija. Gal tai yra tas nematomas išskirtinumas, kuris aukštesnį luomą ir dabar atskiria nuo kitų savo pilietiškumu.
Pirmasis išgarsėjo Goštautas, 1364 m. Veliuonos pilyje žuvęs nuo kryžiuočių rankos. Tais laikais giminė telkėsi apie Ašmeną. Didžiuliai vėlesniojo - Jono Goštauto - Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino jo laikais. Garsiausias giminės atstovas - Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas. Albertas buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais. Dėl savo reikšmės kunigaikštystės politinėje arenoje varžėsi tik su Kęsgailomis, vėliau su Radvilomis. Pirmuosius gyvenimo dešimtmečius Albertas praleido kelionėse po LDK žemes, lankydamas gausias tėvonijas Ašmenos paviete ir Palenkėje bei valdovo dvarą Krokuvoje, kuriame to meto dvaro ir riterių kultūros papročiu buvo ugdomi diduomenės sūnūs ir dukterys. Šis Goštautas priklausė pirmajai lietuvių diduomenės kartai, kuri gavo intelektualaus lavinimo pamokas. Gyvendamas Krokuvoje, Albertas studijavo pas vietos universiteto profesorius. A. Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą. 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja. Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę: „Lietuviams reikia ginti lietuvių papročius, ir tai tvirtinu ne dėl asmeninių interesų, bet respublikos labui“ bei „Mūsų valstybėje seimai vyksta kitaip nei Lenkijoje: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame į savo seimus bajoriją iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, kad visi žinotų, ką nusprendėme“. Maždaug tuo pat metu buvo sukurta nauja Lietuvos metraščių redakcija (Bychoveco kronika), kuri tapo pirma išsamia Lietuvos istorija, aprašančia Lietuvos praeitį. Jo aplinkoje sukurtuose metraščiuose surašytas lietuvių kilmės iš romėnų teorijos variantas. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Kolomnų (Stulpų) giminės, kuriai priklausė ir Gediminaičiai, po jų - valdovai Jogailaičiai. Goštautas buvo įvairiapusė asmenybė. Savo bibliotekoje turėjo katalikų ir stačiatikių liturginių knygų, lotynišką pasaulio istorijos santrauką, lenkišką Aleksandro Makedoniečio istoriją ir rusišką Kijevo metraštį. Jis kildino save ir kitus lietuvių didikus iš Romos, tačiau buvo vedęs rusėnų kunigaikštytę, su giminaičiais ir draugais bendravo lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai ir vokiškai. XIV a. politiniai dalykai buvo tvarkomi ir jungiant šeimas. A. Goštautas su Jurgiu Radvila 1530 m. sudarė giminių sutartį. Daugeliui tai atrodė absurdas, bet tuomet buvo sakoma, kad „jei nežinia, dėl ko viskas vyksta, vadinasi, dėl pinigų“. Knygos „Aukso amžiaus damos“ autorius K. Janickis teigia, kad „Goštautai buvo klasė pati savyje. Giminė, iškilusi dar Jogailos laikais, garsėjanti giliomis tradicijomis ir nusipelniusi visuotinės pagarbos. Savo įtaka nusileido tik viešpataujantiems Jogailaičiams, o turtais seniai juos pranoko“. Radvilos tuomet buvo bajorai be istorijos, prastų manierų, garsėjo plėšimais ir teroru. Sakoma, kad civilizacijos jie „gurkštelėjo“ tik Jurgio Radvilos - Lietuvos didžiojo etmono, garsaus karvedžio, kryžiuočių, maskolių ir totorių nugalėtojo, Lietuvos dvaro maršalkos - laikais. Didžiulius Radvilų turtus, siekdama valstybei gražinti jos turtus, labai sumažino Bona Sforca. Gindamiesi nuo represijų, Radvilos mokėsi politinės diplomatijos. Galiausiai tapo itin pavojingais, nes iš valdovės pamokų suprato, kad siekiant tikslo reikia draugauti ir su priešais. Aptariamu atveju - nors susipriešinimas buvo didelis - su Goštautais. 1530 m. sudarytos sutarties pasėkoje Lietuvą ėmė valdyti du Radvilos ir Goštautas. Siekdami sunaikinti Bonos planus, sąjungą jie sutvirtino kraujo ryšiu, t. y. Barbora Radvilaitė ištekėjo už senojo Alberto Goštauto sūnaus, Naugarduko vaivados Stanislovo. Karalienė Bona, nejausdama susivienijusių giminių grėsmės, su viskuo sutiko, nes siekė jų pritarimo perduodant Lietuvos valdymą sūnui - Žygimantui Augustui (kuris prieš jos valią vėliau taps antruoju Barboros vyru). Seniesiems politikams Albertui Goštautui ir Jurgiui Radvilai mirus, Barbora ir Stanislovas, taip ir nesuradę tarpusavio supratimo, liko valdyti didžiulio Goštautų turto. 1542 m. staiga mirė ir pirmasis Barboros Radvilaitės vyras Stanislovas Goštautas nepalikęs vaikų. Goštautų giminė, o su jais ir Lietuva pradėjo gyventi chaotišką gyvenimą. Į šalį atvyko romantikų plačiai aprašytas karalius Žygimantas Augustas. Valstybę valdyti pradėjo nauja, jauna, nepatyrusi karta. Goštautų giminė pritilo, bet neišnyko. Jie dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta į slavų žemes, daug pasitraukė gyventi į vakarus. Likusiems gyventi Lietuvoje, dažniausiai, teko vargti sunkų gyvenimą, išgyventi dar vieną - pokario tremtį. Tėvai visais trėmimų laikotarpiais pasitraukę ar ištremti į rusakalbes žemes savo palikuonims tiesiog neleido mokytis, kad nesurusėtų, nes tik…
UAB „Bitė Lietuva“: istorija ir dabartinė veikla
Komercinis pavadinimas: UAB Bitė LietuvaĮkurta: 1995 m.Centrinė būstinė: Žemaitės g. 15, Vilnius, LietuvaSvarbiausi darbuotojai: Gintas ButėnasPaslaugos: mobiliojo ryšio, duomenų perdavimo, interneto, išmaniosios televizijosPajamos: 530 mln.
UAB „Bitė GSM“ buvo įkurta 1995 m. 1997 m. pristatyta „Bitės“ išankstinio apmokėjimo paslauga „Labas“. 2003 m. bendrovė tapo mobiliojo ryšio operatoriaus „Vodafone“ partnere. 2005 m. bendrovė pradėjo naudoti 2,5G (Edge) kartos tinklą. 2006 m. Lietuvoje pradėjo veikti 3,5G (3G-HSDPA) kartos tinklas. 2014-2015 m. vyko svarbūs tinklo atnaujinimo darbai. 2015 m. gruodžio 24 d. įvyko reikšmingi pokyčiai įmonės struktūroje. 2019 m. ir 2020 m. bendrovė toliau plėtė savo paslaugų spektrą. 2021 m. buvo pristatytos naujos technologijos ir paslaugos. 2022 m. „Bitė“ Švedijoje pasirašė 5G įrangos tiekimo sutartį su telekomunikacijų ir duomenų perdavimo įrangos gamintoja „Ericsson“. Jos įrangą Lietuvoje planuojama atnaujinti nuo 2022 m. 2022 m. „Bitė“ pradėjo teikti 5G paslaugas namams, 2023 m. - naujos kartos 5G ryšį išmaniuosiuose telefonuose ir pradėjo naudoti skambučių technologiją „VoLTE“. Taip pat integravo anksčiau įsigytą interneto bendrovę „Mezon“. 2025 m. gruodžio 1 d. numatoma išjungti 3G tinklą.
„Bitė Group“ (Lietuviškai: Bitės grupė) yra telekomunikacijų konglomeratas, šiuo metu priklausantis „Providence Equity Partners“ nuo 2016 m., anksčiau nuo 2007 m. iki 2016 m. priklausė Danijos „TDC“, o 2007-2016 m. - „Mid Europa Partners“. „Bitė Group“ yra ilgametis regioninis „Vodafone“ partneris, 2003 m. pasirašęs Partnerystės tinklo sutartį savo Lietuvos mobiliojo ryšio paslaugoms. Daugelį metų „Bitė Group“ atstovavo Nyderlanduose registruota įmonė „Bite Finance International B.V.“. Nuo 2016 m. JAV įsikūrusios rizikos kapitalo įmonės „Providence Equity“ įsigijimo, ją atstovauja Liuksemburge registruota „PLT VII Finance S.à r.l.“, kurios galutinis savininkas yra „Providence Equity GP L.P.“. 2005 m. „Bitė“ įžengė į Latvijos rinką.
„Bitė Lietuva“ yra didžiausias telekomunikacijų operatorius Lietuvoje, siūlantis platų paslaugų spektrą. Bendrovė nuolat investuoja į naujausias technologijas, siekdama užtikrinti aukščiausios kokybės ryšį ir paslaugas savo klientams.
Mobiliųjų telefonų naudojimo tendencijos ir poveikis
Mobilusis telefonas yra universali bendravimo ir informacijos gavimo, perdavimo, taip pat komunikacijos priemonė. Juo galima ne tik skambinti ir priiminėti skambučius, bet ir siųsti bei gauti įvairaus turinio žinutes (SMS, MMS), fotografuoti, filmuoti, įrašyti garsą, klausytis muzikos, prisijungti prie mobiliojo interneto (WAP) ir interneto tinklalapių, naudotis mobiliosios bankininkystės paslaugomis, žiūrėti televiziją ar naudotis vaizdo skambučiais. Pats mobilusis telefonas veikia nuo pakraunamų elementų (dažniausiai - ličio jonų baterijos), tačiau galimybė skambinti ir naudotis kai kuriomis kitomis funkcijomis atsiranda tik mobiliojo (judriojo) ryšio veikimo zonoje. Taip pat būtina mobiliojo ryšio operatoriaus SIM kortelė, be jos galima skambinti tik pagalbos numeriais. Tyrimus atliekančios „TNS Gallup“ bendrovės 2005 m. gyventojų apklausos duomenimis, mobilusis telefonas yra būtinas 51 % Lietuvos vartotojų.
1945 m. prasidėjo mobiliojo ryšio istorija. 1979 m. pasirodė pirmieji nešiojami mobilieji telefonai. 1983 m. išleistas pirmasis portatyvinis mobilusis telefonas „Motorola DynaTAC 8000X“. 10-ajame dešimtmetyje atsirado „antrosios kartos“ mobilieji telefonai (2G). 1992 m. buvo pristatytos pirmosios 3G technologijos. 1995 m. kovo 16 d. įvyko svarbūs pokyčiai mobiliojo ryšio rinkoje. 1999 m. pradėtos diegti pažangesnės technologijos.
Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu. Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. Pavyzdžiui, anot britų medikų, auglio rizika išauga 39 %, jeigu mobiliojo ryšio telefonu intensyviai naudojamasi daugiau nei 10 metų. 2011 m. buvo atlikti nauji tyrimai, siekiant patvirtinti ar paneigti šiuos teiginius.
Šiuolaikiniai mobilieji telefonai ir telekomunikacijų technologijos nuėjo ilgą kelią nuo pirmųjų telefono aparatų. Nuo laidinių ryšių iki bevielio interneto ir 5G technologijos, kiekvienas žingsnis atnešė revoliucinius pokyčius mūsų bendravimo, darbo ir informacijos gavimo būduose. Istorinė Goštautų giminės perspektyva, susijusi su Lietuvos valstybės raida, taip pat atspindi nuolatinį siekį pažangos ir ryšio palaikymo, kuris yra esminis ir modernioms telekomunikacijų įmonėms, tokioms kaip „Bitė Lietuva“.