Lietuvos radijo ir televizijos istorija - tai pasakojimas apie technologijų raidą, visuomenės informavimo būdų evoliuciją ir šalies ryšių tinklo plėtrą. Nuo pirmojo, dar carinės Rusijos laikais įrengto siųstuvo Kaune iki šiuolaikinių skaitmeninių transliacijų visoje šalyje, radijo ir televizijos stotys atliko svarbų vaidmenį formuojant lietuvišką žodį, kultūrą ir informacinę erdvę.
Pirmieji žingsniai radijo bangomis
Radijo istorija Lietuvoje prasidėjo dar 1910 metais Kaune, Žaliakalnyje, tuometinėje Kauno tvirtovėje. Įrengta pirmoji radijo stotis naudojo kibirkštinio tipo 1,5 kW galios siųstuvą ir detektorinį imtuvą. Anteną sudarė trys 50 metrų aukščio metaliniai stiebai. Ši stotis, kurios šaukinys buvo KNS, palaikė ryšius su kitomis Rusijos imperijos tvirtovėmis, o Pirmojo pasaulinio karo metu, nuo 1915 m., ja naudojosi Vokietijos kariuomenė. Po vokiečių pasitraukimo, 1919 m. liepos 9 d., stotį perėmė nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Iki 1923 m. lapkričio mėnesio per ją buvo palaikomas komercinis ryšys su kitomis valstybėmis, perduota apie 500 ir priimta apie 25 000 komercinių ir naujienų agentūros ELTA telegramų.
20-ojo amžiaus 3-ajame dešimtmetyje, siekiant pagerinti ryšius, grupė ryšių specialistų pasiūlė Lietuvos Vyriausybei statyti naują, 15-16 kW galios radijo stotį, veikiančią 800-10 000 metrų banga. Konkursą naujai stočiai statyti laimėjo prancūzų bendrovė SFR. Stotis buvo pastatyta 1926 m. Kaune ant Vytauto kalno, tačiau jos lempinio siųstuvo galia, dirbant telefono režimu, siekė tik 3,5 kilovato. Dėl galios didinimo atsirandančių signalo iškraipymų, nutarta radijo programų transliaciją pradėti mažesniu galingumu. 1926 m. birželio 12 d. iš Kauno radijo stoties 1961 metrų banga, 153 kHz dažniu, buvo transliuota pirmoji laida. Pirmaisiais metais radijo transliacijos buvo trumpos: 1926 m. jų trukmė sudarė vos 200 valandų, 1927 m. - 1300, o 1928 m. - 1800 valandų. Telegrafo režimu stotis dirbo 3500 metrų banga. 1932 m. stoties darbuotojų pastangomis siųstuvas buvo patobulintas, jo galia padidinta iki 7 kilovatų.
Pirmoji radijo studija buvo įrengta stoties patalpose, tačiau dėl to nepavykdavo pasiekti geros transliacijos kokybės. 1928 m. studija perkelta į Laisvės alėją, o 1933 m. Simono Daukanto gatvėje pastatytas radiofono studijų pastatas, kuriame iki šiol veikia Lietuvos radijo Kauno redakcija. Studijai persikėlus į naujas patalpas, programų kokybė pastebimai pagerėjo. 1935 m. Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare, o Valstybės radiofonas buvo įtrauktas į tarptautinį radijo programų keitimosi tinklą.
1936 m. kovo 11 d. pradėjo veikti Klaipėdos radijo stotis, kuri žymiai pagerino Valstybės radiofono programos girdimumą šalies vakarinėje dalyje. Siųstuvo galia siekė 10,5 kW, jis transliavo 531 metro bangą, nukreiptą rytų kryptimi. Retransliuojama programa iš Kauno studijos į Klaipėdos stotį buvo perduodama telefono kabeliu. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta statyti naują Kauno radijo stotį, kuri turėjo pradėti veikti 1940 m. Jai parinkta vieta Sitkūnuose, planuojamas siųstuvo galingumas - 120 kW, darbo banga - 480 metrų. Iki 1940 m. buvo pastatytas radijo stoties pastatas, dyzelinė elektros stotis ir planuota pastatyti 240 metrų aukščio anteną.
1939 m. kovo 23 d. Vokietijos kariuomenei užėmus Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos radijo stotį, buvo nutrauktas Valstybės radiofono programos transliavimas. 1939 m. spalį, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, buvo pradėtas remontuoti Vilniaus radijo stotis Liepkalnyje (50 kW galios, transliavo 236 metrų bangą, pastatyta 1931 m.). Stotis nedideliu galingumu pradėjo veikti 1939 m. lapkričio 26 d.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, Valstybės radiofonas buvo įtrauktas į Sąjunginį radijo komitetą Maskvoje. Jis buvo pertvarkytas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie LSSR Liaudies komisarų tarybos, pakeista vadovybė ir darbuotojai, įkurtos agitacijos ir propagandos redakcijos, pradėtos transliuoti laidos iš Maskvos. Nacių Vokietijos okupacijos metu stotis buvo įtraukta į Vokietijos radijo tinklą, įvesta laidų cenzūra, reguliariai transliuojamos Trečiojo Reicho žinios. Traukdamasi iš Lietuvos, Vokietijos kariuomenė susprogdino stotį ir išgabeno techninius įrenginius.
SSRS kariuomenei užėmus Vilnių ir pastačius kilnojamąją radijo stotį „Pčela“, 1944 m. liepos 17 d. pradėtos transliuoti Lietuvos radijo laidos. Kauno radijas veiklą atnaujino 1944 m. spalį. Vilniaus Viršuliškių radijo stotyje buvo montuojami radijo įrenginiai, iš kurios 50 kW galios siųstuvu 520 metrų banga transliavimas pradėtas 1945 m. gegužės 15 d. Vilnius tapo šalies radijo centru.
Kauno radijo stotis Sitkūnuose buvo baigta statyti 1950 m. Iš čia 120 kW galios siųstuvu 216 metrų banga pradėta transliuoti Lietuvos radijo pirmoji programa (1956 m. - ir antroji), o iš Vilniaus buvo transliuojama antroji. Sitkūnuose taip pat buvo sumontuoti du trumpųjų bangų siųstuvai, kurie transliavo radijo programas užsieniui ir SSRS centrinio radijo programas Kazachijai bei gretimoms SSRS respublikoms. Pirmaisiais pokario metais Lietuvos radijas transliavo 4 valandas per dieną, o 1956 m. - jau 10 valandų. Visą SSRS okupacijos laikotarpį Lietuvos radijas buvo griežtai kontroliuojamas ir cenzūruojamas. Nuo 1948 m. vasario prasidėjo visų užsienio radijo transliacijų slopinimas, trukęs iki 1988 m. lapkričio 30 d.
Europos radijo ir televizijos stočių dažnių planas, įsigaliojęs 1950 m., Lietuvai (iš SSRS skirtų) skyrė 3 dažnius vidutinių bangų diapazone (666 kHz, 1107 kHz ir 1557 kHz), po 2 dažnius ultratrumpųjų bangų diapazone (66-73 MHz) radijo stotims ir kanalus televizijos stotims Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Viešintose. 666 kHz dažnis buvo skirtas galingai Kauno radijo stočiai, kiti du - sinchroniniais tinklais transliuojančioms nedidelio galingumo stotims (iki 25 kW). Šių tinklų siųstuvai veikė Vilniaus, Kauno radijo stotyse, Klaipėdos, Šiaulių, Viešintų, vėliau - ir Druskininkų, Tauragės, Visagino televizijos stotyse, jais transliuotos pirmoji bei antroji Lietuvos radijo programos. Ultratrumpųjų bangų radijo stotys buvo įrengtos televizijos stotyse ir transliavo pirmąją Lietuvos radijo bei (iki 1990 m.) SSRS pirmąją centrinę (Maskvos) programą. 1973 m. spalio 22 d. Vilniuje pradėtos transliuoti stereofoninės radijo laidos, kurias pamažu ėmė transliuoti ir kitos stotys. 1974 m. trumpomis bangomis pradėtos transliuoti Lietuvos radijo programos Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantiems lietuviams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu įkurta jai atskaitinga valstybės įstaiga Lietuvos radijas ir televizija. Nuo 1990 m. Lietuvos radijas transliuoja visą parą. Steigėsi privačios radijo ir televizijos redakcijos, rengiančios programas ir jas transliuojančios savo ar nuomojamais siųstuvais. Pirmosioms privačioms radijo redakcijoms - M-1 (pirmoji transliacija 1989 m. gruodžio 31 d.) ir Radiocentras (pirmoji transliacija 1991 m. sausio 31 d.) - buvo išnuomotas vienas Vilniaus ultratrumpųjų bangų siųstuvas.
1991 m. sausio 13 d. SSRS kariuomenei ir KGB padaliniams šturmu užėmus Lietuvos radijo ir televizijos transliacijos stotis, iš Sitkūnų skubiai, nuo sausio 14 d., buvo pradėtos transliuoti laidos visai Lietuvai ir kitoms šalims. Radijo signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją, Suomiją, vėliau palydoviniu ryšiu - visą pasaulį. Nepriklausomos Lietuvos radijas pradėjo transliuoti ir iš Vyriausybės studijos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, laikinosios studijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų namuose ir kitų vietų. Iš Lietuvos radijo studijų Vilniuje, Simono Konarskio gatvėje, sovietiniai kolaborantai transliavo prosovietinio Tarybų Lietuvos radijo programą. 1993 m. Lietuvos radijas tapo Europos transliuotojų sąjungos nariu.
Ultratrumpųjų bangų stotys buvo uždaromos pamažu, nes ne visi gyventojai 10-ojo dešimtmečio pradžioje turėjo FM bangų diapazono imtuvus. Radijo technikos pramonė dar apie 10 metų gamino imtuvus su ultratrumpųjų ir FM bangų diapazonais. Ultratrumpųjų bangų siųstuvai Lietuvoje visiškai išjungti 1998 m. 2001 m. birželio 12 d. Lietuvos radijo ir televizijos centras pradėjo siųsti radijo programas skaitmeniniu formatu. Nuo 2004 m. Lietuvos radijo (nuo 2012 m. LRT Radijas) ir Klasikos (nuo 2012 m. LRT Klasika) programų galima klausytis internetu, taip jos girdimos visame pasaulyje. Nacionalinio radijo interneto svetainė kasdien sulaukia daugiau nei 1 milijono lankytojų. 1999 m. buvo transliuojamos šešios komercinės respublikinės (M-1, M-1 plius, Radiocentras, Lietus, Pūkas, Žinių radijas), 10 regioninių, devynios vietinės radijo programos. 2007 m. veikė 11 nacionalinių, 7 didžiųjų šalies miestų ir 36 kitų šalies miestų vietinės radijo programos. Lietuvos radijo programa transliuojama 24 valandas per parą, rengia laidas užsienio klausytojams anglų ir lietuvių kalba, girdima visoje Lietuvoje ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse. 2007 m. Lietuvoje veikė valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (visuomeninis radijas) ir 49 nevalstybiniai transliuotojai, apie 200 įvairaus galingumo FM bangų radijo siųstuvų. Dauguma radijo programų transliuojama ir internetu, kai kurios girdimos užsienyje per palydovus „Sirius“. Radijo stočių veikla licencijuojama, išskyrus radijo programų transliavimą ar retransliavimą elektroninių ryšių tinklais. RRT koordinuoja radijo dažnius radijo programoms transliuoti (retransliuoti) su kaimyninėmis valstybėmis.
Televizijos atėjimas į Lietuvą
Pirmoji televizijos laida Lietuvoje buvo transliuota 1957 m. balandžio 30 d. iš Vilniaus televizijos stoties Simono Konarskio gatvėje. Stoties kompleksą sudarė 190 metrų aukščio metalinis bokštas, techniniai ir pagalbiniai pastatai, kuriuose buvo įrengtos studijos, kino ir centrinė aparatinės. Siųstuvų salėje buvo sumontuota 15 kW galios televizijos siųstuvas TTR 15/7,5 ir du keturių kilovatų galingumo trumpųjų bangų radijo siųstuvai DOŽD-2.
Jau 1958 m. Kaune, tuometinės Radijo gamyklos bokšte (dabartinis Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokštas), buvo pastatytas 100 W galios retransliatorius TRSO-100, transliuojantis devintuoju kanalu. Mažesnės galios retransliatorius buvo įrengtas Kėdainiuose. 1959 m. mažos galios retransliatoriai įrengti Panevėžyje ir Druskininkuose, 1960 m. - Klaipėdoje, o 1962 m. - Šiauliuose.
1960 m. liepos 21 d. baigta statyti Kauno televizijos stotis Žaliakalnyje. Čia buvo sumontuotas 5 kW galios siųstuvas TV331, transliuojantis programą devintuoju kanalu. Iki 1961 m. vidurio, kol buvo baigta statyti radiorelinė linija, programa buvo priimama iš eterio. Giruliuose buvo pastatyta televizijos stotis su 190 metrų aukščio metaliniu bokštu ir techniniu pastatu. Įrengus radiorelinę liniją Vilnius-Kaunas-Klaipėda, 1961 m. gruodžio 27 d. mažo galingumo siųstuvu Klaipėdoje pradėta transliuoti Lietuvos televizijos programa. 1961 m. sausio 22 d. pradėjo veikti galingas siųstuvas IGLA, transliuojantis aštuntuoju kanalu.
Pastačius radiorelinę liniją Maskva-Vilnius-Ryga, Lietuvoje pradėta transliuoti SSRS centrinės televizijos programa. Pirmoji laida apie kosmonauto J. Gagarino sutikimą Maskvoje buvo transliuota 1961 m. balandį. Kai kurios šios televizijos laidos buvo transliuojamos per Lietuvos televizijos siųstuvus. Šiaulių televizijos stotis buvo pastatyta Lieporių gatvėje - įrengta radiorelinės linijos Leningradas-Ryga-Vilnius-Maskva tarpinė stotis (techninis pastatas, 90 metrų aukščio metalinis stiebas, pagalbiniai įrenginiai). Čia sumontuotas 5 kW galios siųstuvas IGLA, transliuojantis vienuoliktuoju kanalu, taip pat du ultratrumpųjų bangų siųstuvai.
Iš pradžių Lietuvos televizijos stotys buvo skirtos vienai programai transliuoti. Ne visose stotyse buvo vietos antram siųstuvui pastatyti, o radiorelinė linija Vilnius-Kaunas-Klaipėda turėjo tik vieną kanalą televizijos laidoms perduoti. Dėl šios priežasties pradėti televizijos stočių ir radiorelinių linijų rekonstrukcijos ir išplėtimo darbai. Centrinės televizijos laidos pradėtos nuolat transliuoti 1962 m. pradžioje Vilniuje, 1963 m. Kaune, 1964 m. Šiauliuose, 1967 m. Klaipėdoje. Iš pradžių programa į Kauną ir Šiaulius buvo perduodama per sąjunginę radiorelinę liniją (Maskva-Vilnius-Ryga), todėl jai esant užimtai, nutrūkdavo Lietuvos televizijos laidų transliavimas.
Modernizacija ir plėtra
20-ojo amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, 1974 m., pradėta naujos Vilniaus radijo ir televizijos stoties statyba Karoliniškėse. Stoties kompleksą sudaro 190 metrų aukščio gelžbetoninis bokštas su 136 metrų aukščio metaline antenine dalimi, bendras bokšto aukštis siekia 326,47 metro. Gelžbetoninėje bokšto dalyje įrengtos aparatinės, jose sumontuoti trys galingi televizijos ir keturi ultratrumpųjų bangų radijo siųstuvai, radiorelinės linijos centrinė stotis. 165 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė ir kavinė. Bokštą projektavo Valstybinis sąjunginis ryšių projektavimo institutas (Maskva), o administracinį pastatą ir inžinerinius tinklus - Miestų statybos projektavimo institutas (Vilnius). Stotis baigta statyti 1980 m. pabaigoje.
Berlyno televizijos bokštas
20-ojo amžiaus 9-ajame dešimtmetyje aikštelėse už miesto ribų, pagal tipinius projektus, pastatytos Kauno (Juragiuose), Šiaulių (Bubiuose), taip pat naujos Tauragės, Visagino, Druskininkų radijo ir televizijos stotys. Ši plėtra užtikrino platesnį televizijos programų prieinamumą visoje šalyje.
Skaitmeninės eros pradžia ir ateitis
2003 m. pabaigoje Lietuvos radijo ir televizijos centras pradėjo transliuoti televizijos programas skaitmeniniu formatu. 2006 m. Vilniuje televizijos programos pradėtos transliuoti antžeminės skaitmeninės televizijos siųstuvais, kuriais galima perduoti iki 40 televizijos programų. 2007 m. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio stotyse įrengti skaitmeninės televizijos siųstuvai. Šis perėjimas prie skaitmeninės televizijos leido žymiai pagerinti vaizdo ir garso kokybę, padidinti programų skaičių ir efektyviau naudoti radijo dažnius.
2007 m. Lietuvoje veikė daugiau kaip 140 įvairaus galingumo televizijos siųstuvų. 2012 m. spalio 29 d. visoje šalies teritorijoje buvo išjungta analoginė televizija, oficialiai užbaigiant analoginės transliacijos erą ir galutinai pereinant prie skaitmeninio transliavimo.
Šiandien Lietuvos radijo ir televizijos tinklas nuolat modernizuojamas, siekiant užtikrinti aukščiausią paslaugų kokybę ir atitikti sparčiai besikeičiančius technologinius standartus. Nuo pirmųjų radijo bangų iki šiuolaikinių DVB-T ir DVB-S2 standartų, Lietuvos radijo ir televizijos stotys išlieka svarbia informacijos ir kultūros nešėja.
