XX amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje, sovietinės okupacijos metais, tautos gyvybingumas ir dvasinė jėga buvo nuolat engiama. Tuo laikotarpiu, kai baimė, nepasitikėjimas ir išdavystės vyravo visuomenėje, nedidelė, bet atkakli "Nenugalėtoji Lietuva" išliko ištikima Tautos idealams. Šios grupės nariai, idealistai, tikėjo Tėvynės prisikėlimu ir laisve, tęsdami partizanų pradėtą kovą dvasia ir tiesa. TSKP ir KGB kurstė neapykantą, šmeižtą ir persekiojimus prieš šiuos idealistus, tačiau jie išliko ištikimi savo įsitikinimams.
Vienas iš ryškiausių "Nenugalėtosios Lietuvos" lyderių buvo kunigas Alfonsas Svarinskas. Jo gyvenimas, kupinas kovos už Dievą ir Tėvynę, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui. Komunistiniam režimui jis buvo nepakenčiamas, bebaimis ir "nepataisomasis", netgi kai grėsė kalėjimai ir mirtis. Okupantai jį tris kartus areštavo ir kalino net 21,5 metus.
Kunigas Alfonsas Svarinskas: Dievo ir Tėvynės tarnystė
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada pabrėždavo neatsiejamą ryšį tarp įsipareigojimo Dievui ir įsipareigojimo Lietuvai. Jam tai buvo natūralūs ir neatskiriami gyvenimo principai. Jis nesuprato bandymų atskirti šiuos dalykus ar prašymų pagrįsti, kodėl katalikybė ir tautinė valstybė negali derėti tarpusavyje. Jo žodžiais tariant, "Dievas padeda išlaikyti žmogiškumą". Jis tikėjo, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, gali išlaikyti savo žmogiškumą, tačiau visada egzistuoja tautos kontekste, kaip jos kultūros narys. Nėra tiesiog žmogaus - yra tautos žmogus.
Ši perspektyva atspindi visą XX amžių Lietuvos katalikų mąstytojų kartotą tezę, jog tautybė ir katalikybė yra neatsiejamos, kaip forma ir turinys. Kiekvienas žmogus yra savo tautinės kultūros atstovas, bet jo moralės normos turi atitikti Bažnyčios mokymą. Tautybė Bažnyčiai yra prigimties dalykas, kurio nereikia neigti, o atvirkščiai - jį reikia saugoti. Nepriklausoma tautinė valstybė yra pagrindinė kiekvienos tautos ir jos tapatumo apsauga. Todėl kataliko pareigos savo valstybei ir tautai yra aiškios. Kaip rašė šv. Augustinas, "Mylėk savo tėvus, labiau nei savo tėvus - savo tėvynę, o labiau nei tėvynę - tik vieną Dievą." Monsinjoras Svarinskas vadovavosi šiuo principu, ir tai atsispindėjo jo darbuose ir kalbose.
Radikalumas ir jo suvokimas
Šiandien Lietuvoje, laisvoje valstybėje, kunigo A. Svarinsko idėjos daugeliui atrodo "radikalios" ar net "ekstremistinės". Tačiau, politinės ekonomijos literatūroje, radikalumas vertinamas ne tik kaip kraštutinių pažiūrų laikymasis, bet ir kaip pasirengimas kentėti už savo įsitikinimus. Antrasis apibrėžimas dažnai yra vertingesnis, nes visuomenės nuomonės normų spektras gali keistis. Tai, kas vakar buvo radikalu, šiandien gali tapti įprasta.
Kančios radikalai, tokie kaip kunigas Svarinskas ir jo bendražygiai, priespaudos metu dažnai būdavo gerbiami ir vertinami dėl savo drąsos stoti prieš sistemą. Tačiau pasikeitus režimui, jų aplinka ir suvokimas gali smarkiai pasikeisti. Naujoji karta, gyvenanti vartojimo visuomenėje, gali nesuprasti jų pasiaukojimo ir principingumo. Jų siūlomos idėjos, kurios nesiekia minimizuoti kentėjimų, o ragina gyventi blaiviai, skaisčiai, mylėti neturtą ir sakyti tiesą, gali būti nekonkurencingos trumpuoju laikotarpiu.
Povke prieš Elta kova
Kunigo Svarinsko idėjų aktualumas šiandien
Nepaisant kai kurių nesupratimų, kunigo A. Svarinsko skelbtos ir liudytos idėjos šiandien yra itin aktualios Lietuvos patriotams, siekiantiems šalies išlikimo ir gerovės. Visuomenė, kuri bet kokia kaina bėga nuo kančios, yra netvari.
Be to, svarbu suprasti, kad kunigas Svarinskas ne tik propagavo, bet ir pats gyveno pagal savo principus. Jo gyvenimas - tai liudijimas apie tai, ką reiškia būti ištikimam Dievui ir Tėvynei net sunkiausiais laikais. Jo drąsa, principingumas ir nepalaužiamas tikėjimas yra vertybės, kurios turėtų įkvėpti ir dabartines kartas.
Panašų nesupratimą ir pagiežingą kritiką, kokią patyrė kun. A. Svarinskas, tikėtina, būtų sulaukę ir kiti didvyriai, tokie kaip generolas Vytautas Žemaitis ar Juozas Lukša-Daumantas, jei būtų gyvenę mūsų laikais ir įsitraukę į liberaliosios demokratijos politinį procesą.
Galbūt didžiausias radikalas, apibrėžiant radikalumą kaip gebėjimą pakelti kančią vardan gėrio, vienareikšmiškai yra Jėzus Kristus. Kaip sakoma Biblijoje: "Jei Dievas su mumis, kas prieš mus?"
Kataliko pareigos visuomenėje ir politikoje
Monsinjoro Svarinsko mąstyme nebuvo prieštaravimo tarp katalikybės ir tautiškumo. Taip pat jis nuosekliai dalyvavo politikoje, nes tai yra aiški kataliko pareiga pagal išgales. Popiežius Pranciškus ne kartą priminė šią pareigą, o mitas apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą yra plačiai pasklidęs.
Šiandien, ypač katalikų atžvilgiu, populiarėja siūlymai rūpintis tik asmeniniais reikalais, neprieštaraujant visuomenės liberalizavimui. Tačiau toks požiūris yra klaidingas. Rūpintis tik asmeniškai reiškia būti "idiotu" klasikinėje šio žodžio prasme.
Kunigas Svarinskas suprato, kad politika yra ne tik partinė veikla, bet ir nepartinis pilietinis aktyvumas. Jis suvokė, kad įsipareigojimas tiesai ir principams yra aukščiau bet kokių politinių priklausomybių. Todėl, nors ir dėjo viltis į įvairias partijas, jis visada ryžtingai stovėdavo tiesos pusėn, jei matydavo, kad tai būtina.
XX amžiaus sandūroje Vakarų pasaulyje populiarėjo idėja, kad Bažnyčia neturėtų kištis į valstybės reikalus. Tačiau popiežiaus Leono XIII enciklikos skelbė kitokią poziciją: dvasininkai buvo įpareigoti neapsiriboti vien religiniais pamokslais, bet eiti į žmones, padėti spręsti viešojo gyvenimo klausimus ir įsitraukti į visuomeninių organizacijų veiklą. Tokia veikla buvo pavadinta "katalikiškąja akcija".
Alfonsas Svarinskas suprato šį kvietimą ir vadovavosi juo net tada, kai okupacinis režimas tai draudė, o kiti dvasininkai to vengė ar net jį kritikavo už tariamą "politikavimą". Jo nuolankumas nebuvo silpnumas, bet supratimas, kad "Net jei neteisėtai sodina, reikia sėsti, jeigu tavo pusėje tiesa."
Ši citata yra iškalbinga. Pirma, ji parodo, kad kataliko pareiga yra viešas tiesos gynimas, o tai daro jį "politišką". Antra, tiesos žinojimas sukuria išskirtinę kataliko pareigą ją ginti dalyvaujant politikoje. Viešieji, ypač moralės, klausimai katalikui nėra tik skonio ar noro klausimas. Tikėdamas tiesa, jis turi pareigą ją viešai ginti.
Monsinjoras Svarinskas taip pat suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė neatleido katalikų nuo pareigos ginti tiesą. Jo principas "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių" buvo taikomas ir Kovo 11-osios Lietuvoje. Atgavus nepriklausomybę, išpopuliarėjo pastangos sekti tariama Vakarų šalių moraline pažanga ir postmoderniosiomis teisėmis, kurios iš tiesų slėpė tą patį komunizmą. A. Svarinskas daug anksčiau nei dauguma atpažino sovietinio kalėjimo ir postmodernios laisvės panašumus. Jo žodžiais, "Komunistai niekur nedingo".
Tai, ką A. Svarinskas su stebėtina įžvalga skelbė dešimtmečius, šiandien kartoja žymiausi JAV katalikų inteligentijos atstovai.
Monsinjoras nešė šį "viešo tiesos gynimo kryžių" visą gyvenimą, nepaisydamas režimų ir ideologijų kaitos. Jis gerai suprato, kad viskas, kas už mūsų namų durų, yra persmelkta politikos. Kiekvienas klausimas, kuris liečia ne tik mus vienus, bet valstybę ir visuomenę, yra politinis. Todėl katalikas yra įpareigotas ginti tiesą valstybėje ir siekti, kad pati valstybė tarnautų tiesai.